Vytautas Bučelis LGKŠA JST vadas – apie jaunimą, prasmę, tikėjimą ir atsidavimą

Liepos 29 – oji atmintyje išliks dar ilgai, nes būtent tą rytą, turėjome galimybę pakalbinti Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos Jaunimo savanoriškosios tarnybos vadą Vytautą Bučelį. Ir ne bet kur, o jo paties namuose. Jaukioje kaimo sodyboje už Ignalinos. Nors kelionė buvo netrumpa, bet su šypsena veide ir jaukiai padengtu stalu, mus pasitiko pats Vytautas, jo žmona ir sūnus Dovydas. Vienintelis anūkas liko namelyje, bet Vytautas papasakojo ir apie jį. Susėdus prie stalo, stebint gandrus, žalią pievą, fone aidinčias višteles ir žydinčias gėles, pradėjome šnekučiuotis. Vytautas yra labai šnekus žmogus, malonus, draugiškas bei itin nuoširdus. Jis garsiai tarė: „visada svečius, pasitinku su vaišėmis, tad ką gersit? Nes aš jums, turiu blynų!”. Taip ir prasidėjo mūsų tos dienos draugystė. Kaip sakoma: „per skrandį“. Bet tai tikrai buvo patys gardžiausi kada valgyti blynai su šviežių mėtų arbata. Apsilaižėme pirštus ir vis šnekučiavomės su Vytautu, kuris jau rodė mums, kur kas vyksta. Buvo taip įdomu klausyti jo, kad vos spėjome užduoti visus klausimus, nes buvome pasiruošę jų nemažai.

Tad pradėjome savo diskusiją nuo klausimo: kai buvote tokio pat amžiaus, kokie yra Jūsų mokiniai/Jūsų kareiviai, ar pagalvojote apie mintį tapti Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos jaunimo savanoriškosios tarnybos vadu? „Kai užaugsiu būsiu...“ kuo svajojote būti Jūs? Ir ar norėtumėte kažką pakeisti, jei būtų įmanomą laiką atsukti atgal? Ir mūsų pašnekovas, nusišypsojęs pradėjo mūsų klausimų ir atsakymų maratoną, nuo labai išsamaus atsakymo: „Normaliai jaučiuosi, dėl to, kad pas mane čia erdvės yra daug ir visada turėjau noro jas išpildyti, prasmingai išnaudoti, tam kad kuo daugiau veiklos vyktų, galima sakyti, tai ir buvo mano didžiausias gyvenimo siekis, noras, svajonė, kuri išsipildė, nes mano ūkininkavimas mano smulkiame ūkyje, buvo tik dalis manęs, kita dalis visada norėjo užsiimti su jaunimu, tad gyvenimas padovanojo galimybę susipažinti su jaunais žmonėmis, kuriems reikia tos erdvės. Privatumo, gamtos, teritorijų, šiais laikais labai svarbu yra vieta, kurioje esi, o jaunimui reikia to, tad kam ieškoti toli, kai viskas čia pat? Savo teritorijoje visi klausimai išsisprendžia greičiau ir lengviau.

Gyvenimas išmokė rasti laiko poilsiui ir darbui, nes buvo visokių bangų gyvenime, buvau pasinėręs vien į darbus, į darbus ir daugiau nieko nematai, poto pervargsti, o tai nėra gerai. Ir vaikam reikėjo skirti laiko, kai juos auginau tai išmokau daryti, suderinti.

Tai tikriausiai realybė yra tokia, kokia ir turi būti žmogui. Esi ten – kur turi būti. Jei atsukčiau laiką atgal, tai aišku, kad būtų ką pakoreguoti, būtų į ką įsigilinti, nes žinių niekada nebus per daug. Bet iš esmės, žmogus yra ten, kur ir geriausia jam būti.“

Jaučiatės laimingas? Vos spėjau įsiterpti su šiuo trumpu klausimu, o Vytautas juokdamasis, kelis kartus pakartojo: „Taip, normaliai.“ Na ir po nuotaikingos, trumpos ir aiškios minties, vienas po kito pabiro klausimai apie ne tik patį Vytautą, bet ir jo profesijos detales, subtilybes, atsakomybes, pareigybes, o kas svarbiausia mintis – ką aš darau, kam aš tai darau ir vardan ko.

Paklausus vado: kas Jums yra gynyba? Ką šis žodis reiškia Jums? Ir ką nuo ko reikėtų ginti jaunam žmogui? Galbūt šis žodis tampa svarbus, tik atėjus tam tikram laikui? Jis mums atsakė nuo asociacijų, kurios kyla išgirdus žodį gynyba: „Gynyba: kariuomenė, neišvengiamai. Turi būti kariuomenė, struktūra, pajėgos, turi būti viskas. Kitaip gynybos neįsivaizduoju. Jeigu imant senesnius laikus, mūsų senelių, mūsų protėvių, tai gerai žinau, jeigu šeima neturi asmeninio šautuvo, tai prastai.

O jaunam žmogui? Taip, būtina.

O kaip mus augino nuo jaunumės? Anais laikais buvo įvesta mokymo programoje karinė parengtis. Viskas natūraliai, tu sulauki tam tikrų metų, tave supažindina kas yra kariuomenė, tave supažindina su detalėmis, būtent tai mes dabar ir darome savo asociacijoje. Pažindiname jaunimą: kas yra Lietuvos kariuomenė, kokios yra jos vertybės, kas yra kariuomenės vadas, kokia struktūra, iš ko susideda, stengiamės ugdyti kariškas ir riteriškas vertybes ir t.t. nuo šitų dalykų reikia pradėti, o vėliau seka asmeninis susipažinimas, kaip elgtis su ginklu, būtent to mus mokė mokykloje, sovietai tai gerai suprato, dabar Izraelis, suomiai tai gerai supranta, kad jaunimą reikia to mokyti jau nuo jaunumės ir mes jau mokykloje mokėjom išardyti automatą ir jį sudėti. Tai buvo karinė parengtis, tai buvo privaloma. Šiais laikais to trūksta. Apie tai tik kalbama. Kūno kultūra irgi yra apleista. Kurie nori dalyvauti kūno kultūroje – dar gerai, o kurie nenori tai...“ – Vytautas nutyli. Vėliau pakamantinėjus išsiaiškinome, kad kalba šiek tiek nukrypsta apie tinginystę. Ir tai nebūtinai adresuota mokytojui ar mokiniui – adresatas tas, kuris tingi.

Taip ir užsinorėjo pasiklausti apie LGKŠA žodžių reikšmes, mūsų pašnekovui, tad aiškinomės toliau: sakoma, kad kultūrą sudaro mitologija, mokslas, menas, filosofija, religija, moralė, teisė, technika ir t.t. O kas Jūsų nuomone yra svarbiausios kultūros sudedamosios dalys? Ką svarbu jaunam žmogui žinoti ir suprasti, kad kultūra išliktų?

Po klausimo stojo tyla, bet po minutėlės Vytautas tvirtai atsakė: „Tikėjimas. Man tai grynai susiję su tikėjimu, neišvengiamai. Sekmadienį į bažnyčia reikia nueiti ir tos tiesos kurios yra kalbamos, Biblijoje, Dievo žodyje, jeigu jos yra gyvenime taikomos, tai jau neišvengiamai kils ir kultūrinis lygis ir tautinis, kaip sakant, patriotizmo lygis kils visomis prasmėmis, nes tai yra gyvenimo instrukcija. Jeigu laikaisi Jo žodžių – viskas gyvenime balansuojasi.

Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos Jaunimo savanoriškosios tarnybos vadas Vytautas Bučelis

LGKŠA Jaunimo savanoriškosios tarnybos vadas Vytautas Bučelis su Lietuvos kariuomenės vadu gen. Valdemaru Rupšiu

LGKŠA JST vado pokalbis su LGKŠA Prezidente Ieva Čičelyte

O kaip jaunimas? Buvo toks atvejis, kad Mielagėnų kunigas po vasario mėnesio mišių organizavo koncertą bažnyčioje. Toks po kalėdinis koncertas. Ir kunigas paskambino man, pasiūlė, aš pasiūliau jaunimui ir jie maloniai sutiko. Kartu nuėjom ir paklausėme koncerto. Mūsų jaunimui labai patiko.

Aš klausau visko, pagal nuotaiką, nuo klasikos iki popso. O mėgstamiausia yra M.K.Oginskis – „Atsisveikinimas su tėvyne“, nusiraminimui, bet tik iš reto, man tai kaip himnas. Himno negali klausyti kasdien, tai yra šventas dalykas, reikia tam tikros aplinkos ir vietos. Mėgstu labai lietuvišką muziką, bet ir užsienio klausau. Apie meną kalbant – aš esu visoks. Aš gaminu baldus. Man patinka gaminti gaminius iš medienos. Aš amatininkas, bet ne drožėjas. Tai nėra kultūrinis paveldas, bet kūryba man patinka, kaip produkto padarymas savomis rankomis. Galiu parodyti stalą, kurį nesenai su kolega pabaigėme. Stalas yra su kreivomis kojomis, o mintis yra tokia, kad aplink jį gali susėsti daug žmonių, nes stalo kojos tam netrukdo. Vytauto blynai, gaminti išmokė gyvenimas. Auginau vaikus, žmona dirbo, reikėjo pusryčius ruošti, pietus. Tad dariau ir išmokau. Mano ekologinis ūkis. Pats užauginu miltus, Zarasuose susimalu pats, savų vištų kiaušiniai, viskas ekologiška. Gal ūkis ir mažas, bet mano.“

Buvo gera girdėti, kaip atvirai ir plačiai, neieškodamas žodžio kišenėje, mums kalbėjo ir į klausimus atsakinėjo vadas. Tad pasimaišius kavos ir arbatos puodelius, mes kalbėjomės toliau: Jūsų veikloje, kas yra sunkiausia, o ko laukiate labiausiai? Kas Jus motyvuoja dirbti su jaunais žmonėmis? Kokia viso to prasmė?

„Jeigu matau, kad jaunimas patenkintas liko, tuo ką jie darė, jiem tai pavyko, tai ir man džiaugsmas, reiškia aš tuo prisidėjau, padėjau, kad tai įvyktų. Didžiausias džiaugmas, kai viskas pavyksta, kada jaunimas jaučiasi, kad laiką praleido prasmingai. Pagrindinis mano tikslas, kad jaunimas leistų laiką prasmingai, kad būtų užsiėmę. Žinoma visi negali būti čia, daugelis atsisijoja, bet tie kurie lieka, norisi jiems duoti kuo daugiau tame.“

Kokios savybės? „Pirmas dalykas – smalsus naujovėms, nebijantis iššūkių, nebijantis sunkumų, fizinių krūvių. Antra - turėti valią, valios reikia, kad praeiti sunkumus. Jeigu jis nors kiek turi šių savybių, nors kiek prisiverčia praeiti tą žygį iki galo, kad ir su kojom pritrintom, tai jau gera pradžia, nes jis įrodo sau ir kitiems, kad jis to dalis, kad ateis ir kitą kartą bei išliks. Žinoma kitą kartą jau seksis geriau, jei jis suvokia, kad jisai čia gali tobulėti ir jam čia sudarytos sąlygos ir jis nori tobulėti – viskas jis čia bus.“

Ar bėgant laikui, keičiasi jaunas žmogus? Kokia jūsų nuomonė apie dabartinį jaunimą, jei reikėtų palyginti su praeities kartomis?

„Kuo toliau, tuo mažiau valios. Tokio noro domėtis kažkuo pačiam, vis jaučiasi tarsi, kad jis žiūri tiktai, ką jam duosi, ką jam pateiksi ar čia sudominsi ar nesudominsi, tarsi išsijungęs tas mechanizmas, kuris turėtų būti natūraliai pas kiekvieną jauną žmogų, kažką aš turiu atrasti pats, kažką aš turiu sukurti pats, kažką turiu atnešti pats, o tarsi įsijungęs toks pasyvus mechanizmas, aš viską turiu gaut, gaut, man kažkas turi duoti, o aš tiktai žiūriu ar čia man tinka ar netinka. Ir braukau, nieko daugiau nedarau. Šitas dalykas yra pavojingas.

Jeigu naktinis poilsis nuo dešimt valandų iki ryto, tai surenkami telefonai, jie padedami saugiai į vieną vietą. Kažkaip vaikai supranta, kad atėjus į LGKŠA Jaunimo savanoriškosios tarnybos veiklą (ankščiau buvusį „Žaibo kumštį“) su telefonais nėra kada žaisti ir jiems tai natūraliai priimta, kad telefonai į šalį. Iš patirties atėjo ši taisyklė, nes buvo vienas incidentas, kad vaikai pasiliko telefonus nakčiai, jiems nepavyko gerai pailsėti ir rytui atėjus buvo problema. Gavo rimtą pastabą ryte, skaičiau rimtą paskaitą apie tai, ko mes čia renkamės? Ar „prikolint“? Ar kažko išmokti? Kažką išsinešti? Jeigu „prikolinti“, geriau neiti. Jei norit išmokti – prašom. Taip pat, juk patiems sunku nepailsėjus pradėti rytą nuo mankštos. Po to atsirado taisyklė, po tos nakties. Apskritai telefono reikia, tik tada, kai reikia tam tikros, tikslios informacijos. Laiką užimti telefone? Yra praradimas. Tuščias laiko leidimas. Informacija, juk ateina į galvą, kam galvoje laikyti tiek nereikalingos informacijos?“. Būtent ši mintis, nuskambėjusi griežtai ir aiškiai, prilietė ir savas mintis. Būtent tą akimirką, norėjosi telefoną įmesti į Vytauto šulinį ir mėgautis akimirka. Gyvumu. Žmonių gyvą bendravimą, bet telefonas liko ant stalo, nes juk reikėjo įsirašyti Vytauto mintis, kuriomis taip gera dalintis su visais. Toliau pašnekovas mums tęsė: „Čia reiktų dešimtmečius tarnauti šitoje sferoje, kad atsakyti, kas toliau, kokie tie žmonės bus po dešimt metų, aš dar tik keturis metus tarnauju čia, tad tai yra per mažas tarpas atsakyti, bet apie savo vaikus aš galiu pasakyti iki kokio tarpo aš juos vedžiau, kaip vedžiau ir kur jie atėjo. Ką jie pasiekė, ką jie daro, kokie yra patys dabar. Jau galiu pasakyti viską, nes užauginau nuo kūdikystės, o su šitais vaikais per mažas laiko tarpas, bet su kuriais jau būnu nuo pradžių, kai aš čia jau pradėjau tarnybą, aš matau juose motyvaciją, pažangą, kad jie įsitvirtinę, turi suvokimą apie pilietiškumą apie pagarbą valstybei, pagarbą valstybės atributikai ir pareigą tėvynei – šie dalykai išsiugdo, va tokia mano patirtis, tarnavus šiuos visus metus.

Su kolegomis: Estijos Respublikos gynybinės – patriotinės jaunimo organizacijos „Noored Kotkad“ ir Estonian Defence Organization „Kodutütred“ vadovybe Ignalinos rajone

Su kolegomis: Estijos Respublikos gynybinės – patriotinės jaunimo organizacijos „Noored Kotkad“ ir Estonian Defence Organization „Kodutütred“ vadovybe Ignalinos rajone

LGKŠA Jaunimo savanoriškosios tarnybos narių išlydėtuvėse į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje

Kalbant apie jūsų vaikus? Su savo vaikais buvo visko. Kai kur buvo geranoriškas prisidėjimas, kai kur buvo per kančias. Ko aš pagrinde mokinau, kad nebijotų darbo. Prie darbo būtų tvirti ir būtų užimti. Aišku dariau klaidų, kurias dabar tik pamačiau, kai kur tikrai perspaudžiau, mažai dėmesio skyriau, užtat iš tų klaidų dabar galiu daryti išvadas ir galiu tai perduoti kitiems vaikams, kurie jau nėra mano vaikai, bet ta patirtis, kurią gavau iš savo vaikų, man padeda. Įdėmiai stebėjau viską ir faktas, kad negalėjau nepadaryti klaidų, nes gyveni vieną kartą ir viską darai pirmą kartą. Nepadariau blogų klaidų, nepadariau didelių klaidų, bet klaidelių aišku dariau, kaip tėvas, kaip neturintis dar visiško pažinimo ir gero išprusimo, auginau ir pats mokiausi, tai taip, pagrindiniai dalykai, kur mažai dėmesio skyriau tai: ten kur jie dalyvaudavo aš mažai dalyvavau kartu, neprisidėjau, aš domėjausi, kaip jiems sekasi, bet aš nevažiuodavau su jais, nedalyvaudavau, o pasirodo reikėjo tai padaryti, jie važinėdavo į varžybas, jie visur dalyvaudavo, o aš nevažiuodavau su jais. Galvojau, nėra čia reikalo, važiuoja patys, savarankiški, vėliau pasakoja viską, įspūdžių pilni ir viskas gerai. Kaip ir mokyklos susirinkimas, jei jau mokykloje susirinkimas – aš būtinai dalyvausiu, čia kaip taisyklė, ir tada sakydavo: „susirinko visos mamos ir vienas tėvas“. Tėvų komitetai, mokyklos komitetai, visur tada reikia eit, tai čia tuos dalykus praėjom, bet kas liečia savo vaikus, į varžybas nevažiuodavau, dabar dėl to gailiuosi. Dabar jų vertybės pasikeitė: šeima, verslas, darbas, kiti reikalai, hobiai. Savo vaikais aš didžiuojuosi. Kadangi turi idėjų, norų, siekių gyvenime. Anūkų jau turiu iš visų po vieną. Jau penkti metai, kaip senelis.“

Vytautas maloniai sutiko mums parodyti savo giminės nuotrauką, buvo gera matyti žmones, kuriuos jis myli ir brangina. Vėliau tema pasisuko apie taisykles, nes telefonai tikrai iškėlė šiuos papildomus klausimus: ar Tarnyboje galioja taisyklės? Kokios jos? Ar sunku jų laikytis?

„Taisyklės: drausmė, tvarkingumas ir pagrindinė taisyklė, kad ne tik čia, bet ją įdėti į galvą, tam, kad ji išaugtų, kaip gyvenimo būdas, kurį atneštum į savo šeimą, į savo namus ir į mokyklas. Drausmingumas, dėmesio sukoncentravimas, rikiuotė, komandos – tai pamokos dėmesio, jo reikia. Komandą reikia išgirsti, o tik tada vykdyti. Kaip kariuomenėje. Tai šitie pratimai, tam kad dėmesys būtų sukoncentruotas. Ir ši savybė padės tiek mokykloje, tiek namuose. Išgirsti ką tau aiškina mokytojas, tėvai.“

Vienas iš tarnybos tikslų yra: „Rūpintis Lietuvos kariniu gynybiniu paveldu ir istorine atmintimi“, tai vis dėlto ar šiomis dienomis sunku rūpintis Lietuvos paveldu? Kas Jums yra istorinė atmintis, ir kodėl ji svarbi?

„Apie istoriją diskutuoju daug darbe su kolegomis. Visi atsineša ir savas istorijas, kurias kuriame kiekvieną dieną patys. Jas atsinešame, daug kalbame, diskutuojam. Bet Lietuvos kultūros veikėjai, privalo nešti tą žinutę toliau ir plačiau, apie mūsų istoriją.“

Kalbant apie savanorius, ar pats buvote savanoris? Kas Jūsų nuomone yra geras savanoris?

„Pats buvau savanoris bažnytinėje veikloje ir buvau pastovus. Galiu drąsiai teigti, kad tada Lietuva buvo visai jauna, dar tiktai besikurianti ir pakankamai skurdi, tada atsirado tie ryšiai, tie tarptautiniai ryšiai, evangeliniai, misionieriai pradėjo atvažiuoti į Lietuvą, atvežė samariečių krepšį, tai jei esat girdėję, dovanėlės vaikams. Tame samariečių krepšyje atitarnavau gal apie dešimt metų su savo vaikais, mes darydavom programas, darydavom spektakliukus ir tada važinėdavom po rajonus, ne tai kad išdalindavom dovanėles, aš paruošdavau programėlę, kad pristatyti ją surinktiems vaikams, kažką apie tikėjimą papasakoti ir tada jau išdalindavom dovanėles. O dovanėles dalindavo mūsų pačių vaikai.

Vaidinau ir pats viename tokiam spektaklyje. Buvau gerasis šeimininkas – mano vaidmuo. Visko teko daryti, tol kol vaikai augo. Gaila niekas neorganizuoja dabar samariečio dovanėlių, nes galėtume tai daryti mes ir siųsti į kitas šalis. Aš labai norėčiau prisidėti, nes dabar jau mes būtume davėjai to krepšio. Bet va, visada žmogus yra linkęs imti, bet ne duoti. O Dievas sako, geriau duok. Tai va norėtųsi tokios akcijos, tikrai vėl būčiau savanoris. Norėčiau formuoti. Tai yra rimtas darbas, kaip buvo rimtas darbas jas prasmingai išdalinti, taip ir sunkus darbas jas prasmingai surinkti.

Savanorystė – tam tikra auka. Savo laiką skiri su prasme. Man žmona dažnai sako, kad viską už ačiū darau ir duodu. Nes tas darymas atsiperka ne tais matais, kuriais žmonės pratę viską skaičiuoti.“

LGKŠA Jaunimo savanoriškosios tarnybos narių išlydėtuvėse į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą Lietuvos kariuomenėje

LGKŠA Valdybos posėdyje drauge su dirigentu prof. emeritu Donatu Katkumi

Šaudykloje 

Smagiausias, linksmiausias, o galbūt įsimintiniausias atsiminimas iš Jūsų darbo laiko?

„Visko buvo daug, šių metų įdomiausias, kaip mergaitė iš Estijos savanorių pajėgų įveikė mūsų kliūčių ruožą. Kelionė į Klaipėdą, Karines jūrų pajėgas, paliko smagius atsiminimus kariniame laivyne. Nevalgę, pavargę, nes prieš kelionę dar turėjom labai rimtus mokymus, kurie buvo fiziškai labai sunkūs. O tada anksti išvažiavom į Klaipėdą. Tad jaunimas buvo gerokai pavargęs. Po karinių laivų, mes išvažiavom, buvo jau apie 18 val, o mes dar pietų nevalgę. O prieš tai mano buvo suplanuota susitikti su tokiu labai įdomiu žmogumi, gidu, kuris veda ekskursijas po tokį įdomų bunkerį. Aš su juo susiskambinau, jis man pasakė, kad dirba iki aštuonių, o prieš tai, kai tariausi aš dar nežinojau, kiek laiko mums užtruks laivų apžiūra. Kol mes ten nuvažiavom, dar norisi nusimaudyti ir aš jam skambinu ir sakau, kad niekaip nespėsim iki 20 val. Ir jis sako: „nieko, aš lauksiu kiek reikės, čia jaunimo kariuomenė, kiek reikės – tiek lauksiu.“ Mes nusimaudėm, ateinam, jis ten pravedė ekskursiją paskutinę ir mes jo laukiam. Išeina jisai, išleidžia paskutinę eksursijos žmonių grupę, pamato mus ir šaukia: „o, jaunimo kariuomenė, rikiuot!“ Ir pradeda jis komanduoti, man giliai širdy baisu ar niekas nepratrūks, nes visi nevalgę, pavargę, bet mano vaikai kaip vienas iki galo daro visus paliepimus. Tik vairuotojas trūksta pirmas ir sako: kiek jie čia darys visko? Tada jis paleido tarpukario Lietuvos maršą ir visi pagal tą maršą ir keliavome visko apžiūrėti. Na, po ekskursijos, jau turėjome važiuoti į kareivines miegoti, bet man užklausus vaikų, ko jie nori – pirmas dalykas buvo: PICERIJA. Ir prasidėjo ilga procedūra...

Ir man tai labai įsiminė, kai pasvėrus visą situacija, jie alkani, pavargę, išgirdę pašalinio komandas – atlaikė viską ir nei vienas neišsišoko. Kai išėjom, aš jau pergyvenau, degiau, bet labai didžiavausi. Jaunimas tada sužavėjo visus.“ Vytautas šypsojosi dar keletą minučių ir juokaudamas kartojo: „vade, picerijoje picas reikia valgyti, o ne cepelinus“, - prisimena Vytautas, kaip jaunimas jį mokė valgyti tą vakarą.

Ko palinkėtumėte jaunimui? „Palinkėčiau: būti sąžiningiems, jautriems, trokštantiems padėti kitam, žiūrėti ne tik savęs, bet ir artimo ir gerbti, ginti save, savo artimą ir savo gimtinę.“

Ko palinkėtumėte Lietuvai? „Lietuvai: Lietuvos žmonėms – pagarbos vienas kitam, atlaidumo daugiau. Dabar gyvenam tokiu laiku, kai viskas leidžiama, bet niekas neatleidžiama. Tai priešinga Dievo mokymui, kai atleidžiama, o tik paskui leidžiama. Yra laikas bausti ir yra laikas atleisti. Niekas apie tai nesusimąsto, nes mes gyvenam sunkiu laiku.“

Ko palinkėtumėte sau? „Sau palinkėčiau išlaikyti ramybę, nes kai yra ramybė, tada viskas susidėlioja į savas vietas. Neprarasti ramybės bei pasitikėjimo.“

Didžiausia svajonė šiems metams?

„Šių metų svajonė: asmeninė svajonė toliau tęsti darbus, remonto darbus ir kitus. Nes tai ir poreikis, šeima plečiasi, reikia patalpų.
O tarnybos: kuo daugiau atėjusių vaikų atrastų savo asmenybę, kad kuo daugiau jaunimo atrastų save, nes neįdomu nematyti vaisių. Kam sodinti medį, kuris neduoda vaisių?“

Kokie Jūsų lūkesčiai kitiems metams? Ar gyvenate ateitinimi, o galbūt Jums prie širdies praeitis? Koks esate užvėrus darbo duris?

„Kitiems metams: man sueina 60 metų. Švęsiu jubiliejų rudenį, nuo kurio noriu daug ką keisti. Noriu įvesti savo gyvenime trumpą popietinį miegą, toliau neisiu atsakingų pareigų, nesakau, kad nedalyvausiu, bet neisiu vado pareigų, tikiuosi atsiras toks žmogus, kuris perims mano vairą. O pats noriu būti pagalbininkas, kad čia viskas vyktų, bet nedalyvauti organizaciniame procese. 50 atšvenčiau su fanfarom, dabar noriu ramybės.

Man patinka ramesni pasibūvimai, jau daugiau kaip 30metų visai nevartoju alkoholio. Bet po to, kai tapau tikrai tikintis ir supratau, kad Dievas man yra labai svarbus ir jo žodis yra svarbus mano gyvenimui, man reikia įsisavinti, girdėti ir matyti bei vykdyti, aš tiesiog supratau, kad tai yra tik kliudinys. Draugas prašo pavežti, o tu išgėręs ir turi atsakyti draugui. Kaip apgailėtina, tiesa?“

Ko palinkėtumėte savo šeimai?

„Kiekvienam to paties: matyti savo artimą, žiūrėti savo artimą, o nesikoncentruoti į save.“

Kokio amžiaus jaunimas renkasi į šią asocijaciją? Kaip sekasi naujokams? Kokie didžiausi iššūkiai?

„Nuo keturiolikos. Vyriausi – pilnamečiai. Pilnamečiai, kurie čia ir užaugo. Su naujokais taip yra, kurie ateina pirmi metai, antri metai, reikia pastumti, reikia parodyti, ką jie čia veikia, duot suprast, kad jie tame įsigyventų ir norėtų dalyvaut, o vyresnieji - tas varikliukas, kurie viską veža, organizuoja, padeda, kurie tuos jaunus sudėlioja, sukoreguoja, kur kuris būrys geriausias ir kas kam tinka. Tas pats mokymų bazės įrengimas - visų bendras darbas, tai čia man visi padėjo, visi dalyvavo pasiskirstę darbus: kas kur yra geriausias, tam tikroje veikloje, pavyzdžiui, palapines statė vieni, kiti padėjo man dušus įrenginėti. Tai ir yra komandinis darbas. Nuo to prasideda bendrystė.“

Kiek laiko trunka vasaros mokymai?

„Mes vadiname lauko pratybomis ir jos trunka savaitę. O tie iššūkiai, priklauso nuo jų amžiaus, nuo jų įsijungimo, jei jam pirmi mokymai, pirmos tos nakvynės palapinėje, žygiai miškuose, tai iššūkių jiems yra savotiškų. Kaip aš čia miegosiu? Ar aš įsimiegosiu? Kaip čia ar pasiilgsiu tėvų? Ar užteks man jėgų? Nes būna ir tokių dalykų, kad pasiilgsta tėvų, tai reikia paragint, kad susiskambintų, pašnekėtų, kad mama pamotyvuotų. Tie dalykai būna ir tai yra normalu. O vyresnieji, viską žino, tai jiems iššūkis kuo prasmingiau praleistas laikas, kaip įdomiau organizuoti tai, kad visiems būtų įdomu, kad visi būtų įtraukti, dalyvautų, prisidėtų bei pagal savo galimybes atliktu visas užduotis. Tai visų vyresniųjų, vadų didžiausias iššūkis - kaip užimti visus. Apie šį klausimą, mes diskutuojame daug ir ilgai prieš tai. Nes nesinori nuvilti jauno žmogaus, tai stengiamės padaryti viską, kad iš mokymų išsivežtų, tik geriausias emocijas, naujus siekius, motyvaciją.“

Kaip atrodo Jums lauko mokymų savaitė?

„Man ta savaitė atrodo taip – visiškai pasikečia mano asmeninio gyvenimo ritmas, pasikeičia visi mano reikalai, visus savo darbinius, ūkinius reikalus turiu atidėti į šalį. Visa tai aš susiplanuoju iš anksto. Ir tą savaitę įsijungia visai kiti mano reikalai ir rūpesčiai. Organizavimo darbai, dalyvavimas visuose renginiuose. Vienu žodžiu, visas tas sudėliojimas, kad viskas sklandžiai vyktų, tai čia pagrindiniai rūpesčiai kuriais gyveni.“

O žmona? „Visko būna ir čia normalu, kadangi ją ne viskas veža, tas kas mane veža, tai čia normalu, kad iškyla tokie klausimai, tada diskutuojam, analizuojam, aš stengiuosi paaiškinti, kas mane tame laiko, kodėl aš tai darau, kokia prasmė. Būtų gal nenormalu, jei jai viskas būtų vienodai, iškyla visokių klausimų, bet čia yra gyvenimas. Šeima palaiko, ypač vaikai. Visada jei būna netoliese dalyvauja visur, sugalvoja veiklų. Mano jauniausias sūnus Dovydas suorganizavo mūsų mokymų užbaigimui virvės traukimą, pats teisėjavo, tai šiais metais uždarymas tikrai buvo smagus ir nuotaikingas. Jauniausias prisideda daugiausiai, nes dažniausiai čia būna. Ypač, kai vairuotojų trūksta – visada šalia. – Šypsosi Vytautas.

Esu draugiškas ir sukalbamas. Jeigu reikia, kai matai, kad lipa per galvas – tada reikia savo poziciją parodyti. Reikia turėti savo poziciją, pavyzdį, nes tu esi vadas. Vadas yra galva, turi jaustis, kad jis veda. Veda į priekį. Negali būti stumdomas. Kai esi galva, galva esi visur, tiek šeimoje, tiek darbe.“

O Jūsų šeimai, žmonai? „Aš nuo vaikystės svajojau turėti šeimą, čia mano buvo svajonė. Tad manau, kad jie jaučia, kokie man yra svarbūs, bet ir jaučia kas man yra svarbu. Po kariuomenės grįžau ir po metų vedžiau. Į santuoką ėjau tikslingai, sekė draugystė. Meilė iš pirmo žvilgsnio nepasisekė, ji praėjo neišsipildžiusi. O čia sekė tikra draugystė, pragyvenom 35 metus, bet nesam vienodi, esam skirtingi, kiekvienas turim savo poreikių, interesų, bendrą kalbą randam, buvo paprasčiau, kai auginom vaikus, vaikai – tikslas, dabar yra viskas kitaip, reikia atrasti naujų bendrų tikslų. Abu esam aktyvūs, tad palaikom ryšius ir su draugais.“

Kokie Jūsų hobiai kasdieniniame gyvenimo ritme?

„Skaitymas labai svarbu. Skaitymas yra mano gyvenimo palydovas, aš gyvenimo mokiausi iš knygų, nuo vaikystės. Geriausia knyga – Biblija, aš ją studijuoju jau virš 30 metų, esu tikintis žmogus. Ceikinių bažnyčią 5 metus atstatinėjau. Man labai svarbu, kad mano vaikai ir anūkai būtų tikintys žmonės, bet čia nepaliepsi, čia žmogus savo širdim turi pajausti, kad reikia tikėti ir pasitikėti. Nes tikėjimas, išugdo pasitikėjimą, pasitikėjimas išugdo viltį ir ramybę. Ko gyvenime labiausiai reikia? Ramybės. Ramybės viduje. Aš čia gimiau ir vaikystėje mano sunkiausi periodai, mano netektys, mano visi skausmai ir ašaros, viskas buvo čia, viskas vyko čia, eini į mišką, išsiverki ir toliau gyveni, nes aš labai skausmingai išgyvenau mamos netektį ir tai atsiliepė man visam gyvenimui. Jo, 40 metų jai buvo, o man buvo tik 6. Tai čia man buvo gyvenimo tragedija ir aš tų atsakymų, kaip sakant niekaip negalėjau surasti, suprasti ir aš labai jaunystėje buvau pasimetęs, kol neatradau savo kelio skaitydamas knygas. Pradėjau skaityti knygas, pradėjau ieškoti atsakymų. Apart Biblijos dar mano pagrindinės knygos yra psichologinės.“

Lietuvių kalba. Jau kalbėjome apie tai, kad tautiškumas ir patriotizmas yra labai svarbu, o kaip su jaunais žmonėmis? Ar jaunimas bendrauja lietuviškai? Ar jie išlaiko lietuvišką kultūrą, lietuvišką žodį ir užvėrus mokymų duris?

„Čia kurie būna, dar šneka. Mokymai vyksta kiekvieną mėnesį, kas antrą savaitgalį. Nuo penktadienio iki sekmadienio. Visus metus. O savaitė – vasarą, ką jie per metus išmoko. Nuo Rugsėjo mėnesio. Kantrybės reikia daug. Žiemą labai įdomu ir sniegas yra, ir žygiai, o patalpoje – teorija. Mes Mielagėnuose nuomuojam mokyklą, salę ir turim daug laisvos erdvės. Šneka ir kalbasi sava kalba, jei atsiranda pabuvę užsienį, buvo vienas pagyvenęs Amerikoje, kitas Anglijoje ir jie dviese jau tarpusavyje kalbasi angliškai. Tai aš jau girdėjau, kad vyresnieji sako kalbėkit lietuviškai, jie jau buvo gavę pastabas. Mes labai lankstūs žmonės, lietuviai. Iš vienos pusės gerai, kad mes turim tokį bruožą, bet iš kitos pusės irgi negerai, nes galim prarasti savo tautinį bruožą. Nes Rusija mus lamdė, lamdė stipriai, dabar jei pasiduoti į kitą pusę, ta vakarų kultūrą, žinoma mes ir pasiduodam, bet bent jau kalbą galėtume pasaugoti ir išsaugoti. Bet daugelis nesusimąsto, man pati nemaloniausia žinutė yra gauta: OK. Pats nemaloniausias jausmas tokią gauti, bet pats niekada tokios žinutės nerašau. Niekada.“

Ar jaučiasi iš kur jauni žmonės ateina?

„Aišku jaučiasi, bet labai svarbu ką jie atsineša. Savo šeimos kultūros kažkiek, įpročių, matosi, kaip jie maitinasi. Su maistu prastai, galiu pasakyti prastai šeimose maitinami vaikai. Neskiriamas dėmesys mitybai, tai jaučiasi. Ir kai mes maitinam juos geru sveiku maistu, jie stebisi, jie čia paragauja kai kurių produktų pirmą kartą.“ 

Ar yra mergaičių?

,,Merginų trūksta. Merginos atneša visokių atspaslvių, kurių reikia. Nes merginos turi savo tvirtas nuomones. Jos tvirtos, stiprios, tad labai gerai, nes ieškome bendrų sprendimų. Ypač mokymų metu, mėgsta pareikšti apie nelygias teises, kur mes stiebiamės ir aš jų prašau reikšti savo nuomones, atvirai, nes jų reikia, jos veda į preikį. Visada motyvuju ir skatinu drąsiai išsisakyti. Gaila, kad jų mažai“

Nepastebimai prabėgo dvi valandos, o atrodė (klausant Vytauto), kad laikas buvo sustojęs. Buvo nepaprastas jausmas matyti spindinčias akis ir turiningas mintis. Vytautas pridurė, kad linki visiems prisirašiusiems atvykti, išbandyti, patirti ir augti kartu. Vardan Lietuvos, vardan tautos, vardan savęs. Šiais žodžiais, baigėme savo pokalbį ir pasižadėjome dar sugrįžti. Apsikabinus suvirpėjo širdis. Ne veltui Vytauto vardą Lietuvoje, nuo seniausių laikų, turi didžios asmenybės.

Ieva Cijūnėlytė
Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacijos komunikacijos praktikantė