Donatas Katkus. Kam mums reikalinga kariuomenė?

Donatas Katkus Kam mums reikalinga kariuomenė?
Video Caption: Best London Corporate
Video Duration: 01 : 35

Stereotipinis atsakymas – krašto gynybai, valstybės nepriklausomumo garantijai. Tai institucija, lygi ekonomikos, politiniams dariniams, švietimo ar kultūros organizacijoms… Taigi ji yra valstybės dalis. Bet jeigu imsime Lietuvą lyginti su senų tradicijų didelių valstybių kariuomenių padėtimi valstybėje, pavyzdžiui, kariuomenės vaidmeniu socialiniame gyvenime, matysime, kad kariuomenės padėtis Lietuvoje labai skiriasi.

Taigi kariuomenė kaip mentalinis, socialinis reiškinys Lietuvoje remiasi labai menkomis tradicijomis. Ne vien tik visuomenės požiūriu į kariuomenę, bet ir pačios kariuomenės savimone. Šioje vietoje požiūrį į kariuomenę stipriai formuoja jai neturintys priklausyti faktoriai: tarybų armijos palikimas, kadangi vis dar nemažai vyrų gerai prisimena, kaip jie tarnavo rusų armijoje, ir iš ten atsinešė ne rusiško, bet tarybinio požiūrio į armiją palikimą, įpročius. Vis dar gajūs šio požiūrio reliktai ir plačioje visuomenėje.

Kariuomenė daug kam vis dar atrodo kaip svetimas visuomenei darinys. Nežiūrint į kariuomenės propagavimo pastangas, ji nesisieja nei su politika, nei su asmenišku žmonių patriotizmo pojūčiu. Taigi kariuomenė lieka tarsi visos visuomenės ekonominė prielipa, kurią reikia išlaikyti, neturi autentiškų, visuomenės vertinamų egzistavimo principų, veikiančių visą visuomenę, esančių nuolatine jos vidinio mentalinio gyvenimo dalimi.

Kaip tas kariuomenės visuomeninis pojūtis formuojasi? Štai – Rusijos armija. Jos kariavimo tradicijos nenutrūksta jau tūkstančius metų. Karai iškelia visuomenei armijos reikšmę, parodo didvyrius. Jie formuoja požiūrį į žmones pasirinkusius kario profesiją. Taip pat kuria vidines idėjines ir elgesio tradicijas pačioje armijoje. Mentalitetą ir ideologijas.

Iki Hitlerio beprotybės Vokietija turėjo nepaprastas savo kariuomenės tradicijas – ištisos kartos puoselėjo jas Prūsijoje, šeimų šeimos perduodavo savo vaikaičiams. Prancūzijos armija savo tradicijas skaičiuoti pradeda ne tik nuo seniausių laikų, bet ir išlaikydama net Napoleono gvardijos dvasinį palikimą. Visose senosios Europos valstybėse – nenutrūkstamos šimtametės tradicijos, perduodamos ir kariuomenės viduje ir visuomenės požiūriuose.

Image

O Lietuvos kariuomenės senoji tradicija buvo ne tik nutraukta, bet ir visiškai sunaikinta. Nors Prūsijoje kaip reliktas net XX a pradžioje dar išliko lietuvių husarų pulko pavadinimas. Tik daugiau kaip po šimto metų XX a. nepriklausomybės karuose gimė Lietuvos kariuomenė. Čia tarnavo nemažai buvusių Rusijos armijos karininkų, kurie pasistengė kai kurias tos armijos karininkijos tradicijas perkelti į Lietuvos kariuomenę. Tad galima tvirtinti, kad buvo pradėtos kurti sveikos visuomenės institucijos, susijusios su visa visuomene ir jos visiškai pripažįstamos pamatai. Galima tvirtinti, kad iki sovietų okupacijos Lietuvos kariuomenė buvo tapusi labai svarbia institucija, kuri, manau, kare su sovietais nebūtų atrodžiusi prastai. Tačiau politikai Tėvynę atidavė priešui.

Taigi kariuomenės patirtis tarybiniais laikais lietuviams buvo baisi. Karas Afganistane prilygo ne kariavimui, bet kareivių naikinimui. Tarnavimas tarybinėje armijoje dažnai prilygo kriminalinei bausmei.

Ir, neigiant jos tradicijas, vėl iš naujo 1990 metais buvo atkuriama Lietuvos kariuomenė. Jo esminis idėjinis ir mentalinis pamatas- pokario partizanų kova. Partizanai, kiek galėjo, vertė ją legaliu valstybiniu pasipriešinimu, daugeliui nešiojant nepriklausomos Lietuvos kariuomenės uniformas, išlaikant tradicijas, struktūrą, teisines normas. Taigi, galima sakyti, kad partizaninis karas vyko beveik iki 1953 metų.

Kokias pasekmes šis karas atnešė būsimai nepriklausomai Lietuvai? Pirmiausiai, reikia įsisąmoninti, kad grobiamasis, naikinamasis karas buvo vykdomas rusų valstybės. Mes vis dar kažkur širdies gilumoje tikime propagandiniu teiginiu, esą čia vyko kažkokia klasių kova, vidiniai socialiniai procesai, idėjų kova lyg laisvoje visuomenėje. Pradėjusios gintis kariuomenės požiūriu tai buvo nuožmus ir negailestingas karas, kur puolančioji pusė naudojo absoliučiai visas priemones: ginklą, juodą propagandą, trėmimus ir demagogiją. Ir šiame kare aš nematau jokių pilkų zonų. Yra pasipriešinimas ir yra išdavystės, yra kvislingai ir yra pasiduodantys. Kvislingui buvo įvykdyta mirties bausmė, ir niekas jo nerinko Norvegijos prezidentu. Taip vadinami komunistai, stribai – tai nusikalstamos Lietuvos valstybės požiūriu organizacijos, ir kaip tik su jomis kovojo laisvės gynėjai.

Koks šio karo aspektas yra labai svarbus, ir ką iki šiol sėkmingai naudoja Rusijos staliniečiai ir KGB paveldėtojai? Tai šmeižtas, dezinformacija, kompromitacija ir melas. Koks buvo tada patogiausias tos kompromitacijos pamatas? Laisvės kovotojai yra žydšaudžiai. Žinia, nemažai lietuvių patikėjo Hitlerio propaganda, jog visi komunistai yra žydai ir, degdami neapykanta, parodė idiotišką entuziazmą, vykdydami nusikalstamus hitlerininkių sprendimus ir šaudydami žydus.

Iki šiandienos tai tapo svarbiausiu motyvu, kompromituojant lietuvių pasipriešinimą okupacijai, 1941 metų lietuvių sukilimą. Rankiojami bet kokie, bet kokių lietuvių karo meto pasisakymai prieš žydus, lipdant didelį pasakojimą, kad pasipriešinimas rusams buvo žydšaudžių darbas. Tokio pobūdžio kaltinimais galima apkaltinti bet ką, visas kariaujančias armijas. Mes, šia prasme, turime turėti savo ir būtinai švarų šių įvykių paaiškinimą, nesieti jo su gyvybiniais valstybės interesais, ginantis nuo kartais absurdiškų teiginių. Visa tiesa, kokia ji bebūtų, turi būti istorijos analuose ir vertinimuose. Negi kas žydų tautą kaltina šaudžius lietuvius, nors KGB tarnavo nemažai žydų, kurie pašaudė ir lietuvių. Tačiau šioje vietoje tautų santykiai yra visai kitoje plotmėje. Bet kokios žudynės yra nusikaltimas, nėra čia senaties ir pateisinimo. Bet svarbu tai, kad tų lietuvių nusikaltimais kompromituojama visų lietuvių kova prieš okupantus, teisinama Rusijos agresija, bandant suteikti jai legitimumo bruožų. R.Vanagaitės veikla, šia prasme – tiesioginis Lietuvos valstybės interesų išdavimas. Tas pats motyvas guli Putino mintelėse, bandant ginčyti Lietuvos nepriklausomybės teisėtumą.

Taigi šiandien mūsų kariuomenės tradicija auga iš pokario karo partizanų kovų ir elgesio. Tai turi būti tiesioginė tradicija. Kokia esminė jos paradigma? Ne ginklai, ne kovos, bet ryžtas, dvasia ir intelektas. Esu giliai įsitikinęs, kad pagrindinė mus apginsiančios kariuomenės esmė yra protas ir intelektas. Tik aukščiausios klasės profesionalai, intelektualai, gali kažką priešpastatyti Rusijos armijos bukumui ir agresyvumui. Matyčiau,- mūsų kariuomenės problemas, trūkumus. Tokios mažos šalies kaip Lietuva kariuomenė, kariavime neturi mėgdžioti didelių, gausių kraštų kariavimo principų. Girdėjau kartą, kad karo akademijos bakalaurų egzaminuose jis kasa apkasus, bet nepateikia naujų strategijos įžvalgų. Tai Rusijos armijos dalykai. Visas Lietuvos kariuomenės dėmesys turėtų būti nukreiptas į naujumo paieškas, didelė dalis lėšų turėtų būti skirta naujų kariavimo būdų paieškai ir kas labai svarbu- naujų ginklų kūrimui. Tam turi būti skiriamos lėšos.

Image

Lietuvos kariuomenės naujo mentaliteto atsiradimas neįmanomas be visos visuomenės paramos ir dėmesio. Čia yra dvi pusės – pačios kariuomenės bendruomenės ugdomos specialios tradicijos ir visuomenės parama – pagarba kariuomenės veiklai, netgi uniformai, kurios šiandieninė karininkija nelabai nešioja ir ja nelabai dižiuojasi. Čia yra ir karininkijos kultūros klausimai.

Taikliai yra pasakęs ats. karin. Jurandas Rusteika – „Intelektas be kultūros neegzistuoja. Karininkija turi tapti lietuviško intelekto elitu“. Taip pat, idejų kalve ir politiką stabilizuojančiu veiksniu, nes taip vadinama libertistinė demokratija dažnai dėl politikų egoizmo destabilizuoja politinę padėti krašte.