Prof. Donatas Katkus. Lietuvos karininkijos prasmė

Tėvynės gynimas yra valstybingumo supratimo esmė. Valstybė ir kariavimas yra neperskiriama vienybė. Tai  visų tautų istorijos ryšys. Karinio mentaliteto branduolį išreiškia net ne kariuomenė, ne kareiviai, bet būtent karininkija – visuomenės sluoksnis, kuris mąsto apie kariavimą. Tad  karininkija, kaip kariuomenės elitas, yra pašvęsta ne tik kurti specialias žinias apie savo specifinę profesiją, tačiau jai priskirta ir specifinė filosofinė veikla: mokytis puoselėti tėvynės gynimo prasmės ideologiją ir kartu vystyti jos mentalinius daigus, gilinti tėvynės sąvoką, ryškinti savos valstybės vertę. Vardan ko yra ginama tėvynė, kraštas, jo vertybės? Atsakymas tik vienas – ši motyvacija pirmiausia yra formuojama profesionalių, pasišventusių, protingų karininkų ideologinėje veikloje ir jų mąstymo rezultatuose. Taigi karininkija šioje vietoje išryškėja kaip unikali visoje visuomenėje žmonių grupė su labai aiškiais uždaviniais, kurie pasirodo yra absoliučiai būtini visai visuomenei.

Tad kokia ji? Kaip karininkija įsivaizduoja save ir savo profesijos paskirtį? Valstybingumo istorijoje, apskritai visų karštų istorijoje karvedžiai, kariuomenė yra svarbiausias istorinių įvykių veikėjas. Karinis talentas ar tai būtų Chodkevičius, ar  Napoleonas yra didžioji valstybės vertybė, kuriai negali prilygti daugybė kitų žmogaus veiklos vertybių. Taigi karinio mąstymo principai didelėse, dažnai imperialistinės patirties turinčiose valstybėse yra ne tik saviti, originalūs, bet ir giliai tradiciniai ir tos tradicijos yra griežtai saugomos, kaip ir visa tų valstybių istorija. Lietuva, deja, neturi savo šios ideologijos paveldo. Tai, ką turėjome tarpukaryje buvo su baisia neapykanta išdraskyta ir suniokota 1940 metais. Taigi kariuomenės įvaizdis Lietuvoje nėra savas, jis yra giliai svetimas, susijęs su okupacija, priešiškumu, prievarta. Dar daugiau – jo šaknys yra okupacinėje rusijos armijoje, kuri savo brutaliais, absurdiškais bruožais išsiskiria iš visų pasaulio armijų. Čia veikia lyg dvi patirtys: rusų armija, kaip išorinė, svetima grobikų jėga, kuriai buvo  priešinamasi partizaniniame  kare, ir vėlesnė, kaip daugelio tarnaujančių jos gretose patirtis, kupina absurdo, „dedovčinos“ ir kartu susitaikymo su ta būtimi, su prievarta ir tos rusiškos aplinkos neapykanta. Kas jau kas, bet tie „novobrancai“ žinojo, kur jie tarnavo. Tad lietuviškai karinei ideologijai nei viena ankstesnioji ideologija negalėjo būt kokiu nors idėjiniu impulsu. Tačiau gyvendami imperijos nulemti, privestinai tarnaudami jos gretose norom, nenorom perėmėme ir jos įvaizdį, tradicijas, perėmėme rusišką jos mentalitetą. Mes iš jo stengėmės tyčiotis ir kartu su juo susitapatinome, susitapatinome ir su ją lemiančiomis ir įkūnijančiomis tautos elgesio normomis. Perėmėme jos kalbos ,,slengą“, taigi ir kariavimo supratimą, imperinės ideologijos mąstymo ir pasaulio supratimo  taisykles.

Tad šia prasme, tai kas vyksta Lietuvos kariuomenėje jau beveik 40 metų – ne tik didžiulis karinio mąstymo lūžis, bet faktiškai visiškai naujo ideologinio karinio darinio kūryba. Čia turime įspūdingą pavyzdį: europietišką, pasaulinį NATO pavyzdį. Ko mes iš to pavyzdžio semiamės? Intelektą, protą, bet ne buką įsakymų vykdymą, ir bukus įsakymus.

Tad šioje situacijoje mums būtina sukurti ir ugdyti lietuvišką karininkijos  mentalitetą. Mano nuomone, karininkijos protas, bet kokiu atveju turi būti susijęs ne tik su tradicijomis, bet ir su kultūra. Kultūra ugdo erdvinį mąstymą ir išlaisvina  žmogaus individualius sprendimus. Šios misijos efektyviai yra ėmusi Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociacija. Puoselėdama Lietuvos tarpukario karininkijos tradicijas bei skleidžianti Lietuvos karininkijos tarpe aukštojo meno, aukštosios kultūros svarbą.

Tad koks turėtų būti Lietuvos karininkas? Jis turi būti susipratęs priklausąs lietuviškos visuomenės elitui. Jis turi žinoti ir suprasti savo išskirtinį visuomeninį vaidmenį. Jis kaip antikinė vaidilutė turi prižiūrėti ir kurstyti svarbiausią savo židinio ugnį – patriotizmo ugnį. Tapdamas karininku jis pasišvenčia patriotizmui, pasišvenčia tėvynės meilei ir ją visomis galiomis skleidžia. Tad, kaip ir kunigo, jo išsilavinimas daugialypis ir jo veiklos esmė – daugialypė. Lietuvos karininkija turi tapti absoliučiai sąmoningai lietuviškos ideologijos centru. Lietuviškumą reikia ginti ne karo metu, bet visada. Ir ši totali gynyba – karininkijos esmė, taigi – aukštesnė nei masinė, partinė veikla. Tad ji turi stovėti aukščiau nei kokie partiniai arba grupiniai interesai. Karininkijos interesai – racionaliai pagrįsti tėvynės interesai. Ne smulkmeniški, bet išvengiantys neesminių rietenų ir asmeniškų motyvacijų. Tokią karininkiją turi į savo gretas priimti ir visa visuomenė, priskirdama jai šį išskirtinį vaidmenį bendruomenės ideologijoje. Iš čia išplaukia ir karininkijos vaidmuo ir vieta visuomenės vertybių skalėje. Reikia įsisąmoninti, kad karininkija bendruomenėje, tai ne tik specifine veikla užsiimanti grupė, bet idėjinė, intelektualinė grupė, iš esmės būtina valstybės ideologijai.