Jurando Rusteikos kalba, pasakyta Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje Kovo 11-osios proga

Jūsų Ekscelencija Vytautai Landsbergi,
Tamstos karininkai, valstybės tarnautojai,
Garbūs iškilmių dalyviai,

Šiandien minime vieną svarbiausių mūsų tautos istorijos dienų – dieną, kuri grąžino mūsų Tėvynę į laisvų valstybių šeimą. Tai diena, kai atgavome savo valstybę, kai laisvės troškimas ir tautos valia pranoko visas baimes. Kovo 11-oji įprasmino mūsų bendrą pasiryžimą siekti vieno, visiems svarbaus tikslo – nepriklausomos Lietuvos. Šio tikslo vertė nesumažėja bėgant metams, nes jis liudija nepalaužiamą mūsų piliečių ryžtą gyventi laisvoje ir demokratiškoje valstybėje.

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad tuomet kiekvieną žingsnį lydėjo pasitikėjimas, moralumas, atsakomybė, o svarbiausia – prasmės pajauta. Atkuriamasis Seimas jautė atsakomybę savo rinkėjams, drąsiai deklaravo laisvės siekį – tai nebuvo tušti žodžiai, o didelės pastangos, kad tai taptų tikrove. Lietuvos piliečiai vieningai tapo Atkuriamojo Seimo moraliniu, politiniu ir net fiziniu užnugariu. Štai ką gali pasiekti prasmingas ir pasitikėjimu grįstas darbas. „Tai buvo moralės mokykla, tikrosios politinės atsakomybės mokykla“, – rašė V. Adamkus.

Čia norisi stabtelti ir paklausti: ar šiandien vis dar gyvename Kovo 11-osios idealais? Ar savo darbus grindžiame etiniais ir moraliniais principais? Visgi jaučiu, kaip mūsų visuomenė plaukia pasroviui. Tarsi nustojome ieškoti prasmės. Atrodo, kad šiandien daugiau apatijos, bukumo, pavydo ir tuščių šūkių nei altruizmo ir šviesaus proto. Kas slypi už to visuomenės dalies nuovargio, bailumo ar vertybių devalvavimo?

Gal verta atsigręžti į mūsų modernios valstybės ištakas – tarpukario Lietuvą? „Tarpukario Lietuvos pažangą šiandien ne vienas istorikas vadina fenomenalia. Jos varomoji jėga buvo sutelktas intelektas, finansai ir atsakingas darbas valstybės labui.“ Valstybės kūrimas buvo didžiausia prasmė. Ar dabar yra žmonių, kuriems tai rūpi? Atsakau – yra.

„Raskite žmones, kuriems rūpi. Jie yra raktas“, – yra sakiusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tokių žmonių radome prieš dešimtmetį, įkurdami LGKŠA. Tokių randame ir šiandien. Klausiate, kas jiems rūpi? Atsakau – pirmiausia, prasmė. Iki šiol šiems žmonėms didžiausia prasmė – Lietuva. „Viena duonos riekė ar dvi – visiškai nesvarbu, jeigu nėra prasmės gyvenime.“

Šiandien neatsitiktinai susijungia kultūros, švietimo ir gynybos pasauliai. Kaip sakė genialus tarpukario Lietuvos karininkas mjr. Vytautas Bulvičius: „Valstybės vežimą traukia trys arkliai: kultūra, ekonomika ir ginkluotosios pajėgos.“

Kultūra yra tai, ką giname, ir tai, kaip ginsime. Turime du kontrastingus pavyzdžius: bekultūrę Rusijos kariuomenę, vykdančią plėšikiškus veiksmus Ukrainoje, ir Ukrainos kariuomenę, kuri kovoja riteriškai, išlaiko aukštus etinius standartus bei demonstruoja meilę ir pagarbą žmogui. Viena kariuomenė kelia pasibjaurėjimą, kita – susižavėjimą visame pasaulyje. Tokia yra kultūros galia.

Prezidentas Valdas Adamkus sakė: „Turime didžiuotis savo šalimi ir jos žmonėmis. Privalome tikėti savo Lietuva ir puoselėti viltį, kad mokame gyventi kitaip, kad kuriame ateitį, kokios visi trokštame.“

Lietuva buvo, yra ir liks valstybė, kurią kūrė, kuria ir kurs stiprūs, atsakingi ir sąmoningi piliečiai. Prieš trisdešimt penkerius metus, kai mūsų tautos atstovai Seime paskelbė pasauliui apie Lietuvos valstybės atkūrimą, jie rėmėsi ne tik istorine teise, bet ir tautos apsisprendimu. Šiandien mūsų pareiga – tęsti jų pradėtą darbą ir kasdien stiprinti savo valstybę.

Ši laisvė nėra savaime suprantama. Ji nėra duotybė – ji yra pareiga. Pareiga būti budriems, dirbti valstybei, būti atsakingiems už savo ateitį. Šiandieninės geopolitinės realijos primena, kad laisvė turi savo kainą. Istorija mus išmokė: tik stipri, vieninga ir pasiryžusi ginti savo vertybes tauta gali išlikti nepriklausoma.

Mūsų gynyba, kultūra ir švietimas – tai trys tvirti Lietuvos ateities ramščiai. Jei giname savo šalį, jei puoselėjame tradicijas ir perduodame žinias ateities kartoms, mes ne tik saugome praeitį, bet ir kuriame rytdieną. Lietuvos kariai ir šauliai, mokytojai ir kultūros žmonės, valstybės tarnautojai ir bendruomenių lyderiai – jūs visi esate mūsų tautos stuburas, jos tvirtybė ir viltis.

Tad šiandien, šios ypatingos dienos proga, linkiu mums visiems neprarasti tikėjimo savo valstybe, jos žmonėmis ir asmenine atsakomybe prieš Lietuvą. Būkime vieningi, o svarbiausia – Išbraukime iš savo gyvenimo cinizmą. Daugiau altruizmo, šviesaus proto ir – svarbiausia – drąsos ieškoti prasmės.

Su mūsų visų švente!