Valdybos pirmininko Jurando Rusteikos kalba, pasakyta Vyriausybės rūmuose konferencijoje „Visuotinė gynyba: švietimo ir kultūros vaidmuo“ (2024 m.)

Šiandien aptariame Lietuvos gynybos ateičiai labai svarbius klausimus. Pastaruoju metu girdime daug ekspertų, kalbančių apie karinę techniką, ginkluotę, tačiau ar susimąstome, kas šią techniką valdys? Neatsitiktinai kultūros, švietimo ir gynybos pasauliai yra išvien. Jau ne kartą cituotas genialus tarpukario Lietuvos generalinio štabo karininkas mjr. Vytautas Bulvičius sakė: „Valstybės vežimą traukia trys arkliai: kultūra, ekonomika ir ginkluotosios pajėgos.“

Kultūra yra tai, ką giname, ir tai, kaip ginsime. Matome du pavyzdžius: bekultūrę Rusijos kariuomenę bei jos marodieriškus veiksmus Ukrainoje ir Ukrainos kariuomenę, besistengiančią kovoti riteriškai ir išlaikančią aukštą etikos standartą, o svarbiausia – meilę ir pagarbą žmogui. Viena kariuomene šlykštisi, kita kariuomene žavisi visas pasaulis. Tokia yra kultūros galia.

Šiandien, kalbėdami apie visuomenės moralę, jaunimo požiūrį į Tėvynę, pareigą ją ginti, jaučiame ne itin optimistišką nuotaiką. Kodėl? Ar jauni žmonės laisvę supranta taip, kaip suprato mūsų valstybės laisvės architektai? 1918 ir 1990 m. valstybės, kariuomenės ir Šaulių sąjungos kūrėjai buvo idėjiniai aristokratai. Dvasios aristokratai. Kas yra tas dvasios aristokratas? Pirmiausia, tai laisvas žmogus. Laisvas daryti ne tai, ką nori, o laisvas suvaržyti save nuo pykčio, keršto, godumo ar pavydo.

Čia norisi stabtelti ir paklausti, ar šiandien vis dar gyvename Kovo 11-osios idealais? Ar savo darbus  grindžiame etikos ir moralės principais? Jaučiu mūsų visuomenės plaukimą pasroviui. Nustojome ieškoti prasmės. Rodosi, kad apatijos, bukumo, pavydo ir tuščių žodžių kur kas daugiau nei altruizmo ir šviesaus proto. Kur slypi mūsų visuomenės dalies nuovargio, bailumo ar vertybių devalvavimo priežastys?

Turime nepamiršti kultūros ir individo identiteto. Sutikime, ginsime ne tik savąją žemę, bet ir savąją kultūrą, supratimą, kaip reikia gyventi, kaip reikia organizuoti valstybės gyvenimą. Todėl reikia skirti didesnį dėmesį jaunimo kultūriniam ugdymui. „Kultūros vertybių suvokimas ir pažinimas, moralumas, tolerancija yra didelių dvasinių pastangų vaisius“, – rašė maestro Donatas Katkus. Siekime, kad į tarnybą ateisiantis jaunuolis būtų altruizmo, šviesaus proto ir dvasinių pastangų etalonas, o ne liaudies visuomenėje egzistuojančios apatijos, bukumo, popsinio globalizmo ir egoizmo įkaitas. Šioje srityje pagrindinį vaidmenį turi atlikti mokykla, jį remti turi šeima, Bažnyčia, Lietuvos šaulių sąjunga bei jaunimo organizacijos. „Kokią pažiūrą į karinį valstybės rengimą tautoje sukurs mokyklos, tokia pažiūra tautoje ir bus“, – rašė minėtas tarpukario majoras.

Dar tarpukaryje kelti ir šiandien aktualūs kariuomenės ir inteligentijos klausimai. Pasak mjr. Bulvičiaus, „didžiausią karininkų energijos dalį atima pagrindinis darbas – techninis kareivio mokymas veikti mūšio lauke. <...> Taigi kartais geri norai ir moraliai kareivį tinkamai parengti tik norais ir tepalieka. Atsiranda spraga mūsų kareivių rengime. Šią spragą galėtų užkišti tiktai pati visuomenė, arba teisingiau – inteligentija.“

Gal verta būtų atsigręžti į mūsų modernios valstybės ištakas – tarpukario Lietuvą? Tarpukario Lietuvos pažangą šiandien ne vienas istorikas vadina fenomenalia. Jos varomoji jėga tapo sutelktas intelektas ir atsakingas darbas prieš valstybę. Kurti valstybę buvo didžiausia prasmė. Ar dabar yra žmonių, kuriems tai rūpi? Atsakau. Yra. „Raskite žmones, kuriems rūpi. Jie yra raktas“, – sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tokių žmonių radome prieš dešimtmetį įkurdami Lietuvos gynybos, kultūros ir švietimo asociaciją, tokių randame Lietuvos šaulių sąjungoje. Klausiate, kas jiems rūpi? Atsakau. Pirmiausia, prasmė. Iki šiol šiems žmonėms didžiausia prasmė yra Lietuva. „Viena duonos riekė ar dvi – visiškai nesvarbu, jeigu nėra prasmės gyvenime.“ - sakė jau minėta Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Jaunimui reikia autoritetų. Juos drąsiai gali atstoti karininkija. „Respublikos prezidentas su karininkais stebėjo karinį paradą, vakare apsilankė valstybės operoje“, – rašyta tarpukario laikraštyje. Tarpukaryje prezidentas operos teatre sėdėdavo ne su kuo nors kitu, bet būtent su karininkija. Karininkas – žmogus, valstybės reikalus iškėlęs aukščiau savųjų. Tėvynės laisvė jam yra aukščiausia vertybė. Karininko profesija reikalauja aukštos moralės ir gilaus intelekto, todėl galiu drąsiai teigti, kad Lietuvos karininkija yra lietuviškojo intelekto elitas. Intelektualų ir karininkų bendradarbiavimas gali sudaryti puikias sąlygas idėjoms vystytis, būti vertybiniu flagmanu mūsų visuomenei.

Kariuomenė turi mokėti kariauti, tačiau karyba yra ne tik taktinis manevras, bet ir sunkaus strateginio mąstymo bei gilaus intelekto reikalaujantis darbas. Pastarasis be kultūros neegzistuoja, nes būtent kultūra suteikia erdvę mąstyti.

Garbūs konferencijos dalyviai, garbioji inteligentija, kviečiu į darbą. Stiprinkime šalies saugumą, pastatydami tiltus tarp gynybos, kultūros ir švietimo. Drąsi, gyvybinga ir kūrybinga karininkija gali ir turi būti įtakinga Lietuvos visuomeninio gyvenimo dalis. Stiprėjanti Lietuvos karininkija privalo tapti patikimu Lietuvos intelektualinės ir kultūrinės gyvybės pagrindu, nes būtent karininkas yra pavyzdingo piliečio etalonas.

Pabaigai užduosiu prof. Vytauto Landsbergio klausimą. Kodėl Vincas Kudirka kadaise pravirko? Todėl, kad staiga suvokė, kiek metų praėjo tuščiai, o jis dar nieko nepadarė dėl savo Tėvynės! Jam tada buvo kokie dvidešimt penkeri. Kiek tuščiai praleistų metų!

Nepraleiskim metų tuščiai. Telkim visuomenę darbui Tėvynės labui ir stokim mūru už Tėvynės laisvę šventą.