Valdybos pirmininko Jurando Rusteikos kalba, pasakyta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga (2024 m.)

Tamstos karininkai,

Garbūs iškilmių dalyviai,

minime vieną svarbiausių mūsų tautai datų, kuri grąžino Tėvynę į laisvų valstybių šeimą. Kovo 11-oji įprasmino bendrą pasiryžimą siekti tautos tikslo. Tuomet sutapo visos tautos valia ryžtis bendram siekiui atkurti nepriklausomą Lietuvą.

Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, kad kiekvieną žingsnį tuomet lydėjo pasitikėjimas, moralumas, atsakomybė, o svarbiausia – kiekvienas tame kelyje matė prasmę. Atkuriamasis Seimas jautė atsakomybę už savo rinkėjus, drąsiai deklaravo laisvės siekį, kuris nebuvo tušti žodžiai, o tikros pastangos šiam tikslui pasiekti. Lietuvos piliečiai vieningai tapo Atkuriamojo Seimo moraliniu, politiniu ir net fiziniu užnugariu. Štai ką gali pasiekti prasmingas ir pasitikėjimu grįstas darbas. „Tai buvo moralės mokykla, tikrosios politinės atsakomybės mokykla“, – V. Adamkus (391 psl.).

Čia norisi stabtelėti ir paklausti: ar šiandien vis dar gyvename Kovo 11-osios idealais? Ar savo darbus grindžiame etiniais ir moralės standartais? Visgi jaučiu mūsų visuomenės plaukimą pasroviui. Nustojome ieškoti prasmės. Atrodo, kad apatijos, bukumo, pavydo ir tuščių žodžių šūkių kur kas daugiau nei altruizmo ir šviesaus proto. Kur slypi tos mūsų visuomenės dalies nuovargio, bailumo ar vertybių devalvavimo priežastys?

Gal verta atsigręžti į mūsų modernios valstybės ištakas – tarpukario Lietuvą? „Tarpukario Lietuvos pažangą šiandien ne vienas istorikas vadina fenomenalia. Jos varomoji jėga buvo sutelktas intelektas, finansai ir atsakingas darbas valstybei“. Valstybės kūrimas tuomet buvo didžiausia prasmė. Ar dabar yra žmonių, kuriems tai rūpi? Atsakau: yra. „Raskite žmones, kuriems rūpi. Jie yra raktas“, – sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tokių žmonių radome prieš dešimtmetį įkurdami LGKŠA, tokių randame ir šiandien. Klausiate, kas jiems rūpi? Atsakau: pirmiausia – prasmė. Iki šiol šiems žmonėms didžiausia prasmė yra Lietuva. „Viena duonos riekė ar dvi – visiškai nesvarbu, jeigu nėra prasmės gyvenime“.

Prezidentas Valdas Adamkus sakė: „Turime didžiuotis savo šalimi ir jos žmonėmis. Privalome tikėti savo Lietuva ir puoselėti viltį, kad mokame gyventi kitaip, kad kuriame ateitį, kokios visi trokštame. Turi rastis rūpestis Lietuva, o ne jos įvaizdžiu. Nes gyvenimas ne kartą įrodė, kad ne popieriniai projektai, o proveržiui ir pažangai tarnaujantis talentas bei kantrus darbas sukuria geriausius valstybių įvaizdžius, nepriklausomai nuo jų dydžio ar gyventojų skaičiaus“.

Šiandien neatsitiktinai susijungia kultūros, švietimo ir gynybos pasauliai. Ne kartą esu citavęs genialų tarpukario Lietuvos generalinio štabo karininką mjr. Vytautą Bulvičių, kuris sakė: „Valstybės vežimą traukia trys arkliai: kultūra, ekonomika ir ginkluotosios pajėgos“.

Kultūra yra tai, ką giname ir kaip ginsime. Matome du pavyzdžius: bekultūrę Rusijos kariuomenę ir jos marodieriškus veiksmus Ukrainoje bei Ukrainos kariuomenę, besistengiančią kovoti riteriškai, išlaikančią aukštą etinį standartą ir svarbiausia – meilę ir pagarbą žmogui. Viena kariuomene šlykštisi, kita kariuomene žavisi visas pasaulis. Tokia yra kultūros galia.

„Respublikos prezidentas su karininkais stebėjo karinį paradą, vakare apsilankė valstybės operoje“ – tai citata iš tarpukario laikraščio. Tarpukariu prezidentas operos teatre sėdėdavo ne su kuo kitu, bet būtent su karininkija. Karininkas – žmogus, valstybės reikalus iškėlęs aukščiau savų. Tėvynės laisvė jam yra aukščiausia vertybė. Karininko profesija reikalauja aukštos moralės ir gilaus intelekto. Todėl drąsiai teigiu, kad Lietuvos karininkija yra lietuviškojo intelekto elitas. Intelektualų ir karininkų bendradarbiavimas gali tapti puikiu placdarmu idėjoms ir vertybėms.

Tamstos karininkai, drąsi, gyvybinga ir kūrybinga karininkija gali ir turi būti įtakinga Lietuvos visuomeninio gyvenimo dalis. Stiprėjanti Lietuvos karininkija privalo tapti patikimu Lietuvos intelektualinės ir kultūrinės gyvybės pagrindu, nes būtent karininkija yra pavyzdinio piliečio etalonas.

Sveikindamas Kovo 11-osios proga, linkiu mums visiems: „išbraukime iš savo gyvenimo cinizmą“, daugiau altruizmo, šviesaus proto ir, svarbiausia, drąsos ieškoti prasmės.

Su mūsų visų švente!